9 And when he had opened the fifth seal, I saw under the altar the souls of them that were slain for the word of God, and for the testimony which they held:
10 And they cried with a loud voice, saying, How long, O Lord, holy and true, dost thou not judge and avenge our blood on them that dwell on the earth?
11 And white robes were given unto every one of them; and it was said unto them, that they should rest yet for a little season, until their fellowservants also and their brethren, that should be killed as they were, should be fulfilled.
1Jis kalbėjo: „Žmogaus sūnau, stokis, Aš kalbėsiu su tavimi“.
2Jam pradėjus kalbėti, dvasia pastatė mane ant kojų, ir aš klausiausi kalbančio.
3Jis tarė: „Žmogaus sūnau, Aš siunčiu tave pas Izraelio žmones, pas maištingą tautą, kuri maištauja prieš mane. Jie ir jų tėvai priešinosi man iki šios dienos.
4Žmonės, pas kuriuos siunčiu tave, yra įžūlūs ir nepalenkiamos širdies. Tu jiems sakyk: ‘Taip sako Dievas’.
5Ar jie klausys, ar neklausys, nes jie yra maištinga tauta, tačiau žinos, kad pranašas buvo tarp jų.
6Tu, žmogaus sūnau, nebijok jų ir neišsigąsk jų kalbų. Nors tave supa dilgėlės ir erškėčiai, nors gyveni tarp skorpionų, nebijok jų žodžių ir neišsigąsk jų žvilgsnių, nes jie yra maištinga tauta.
7Kalbėk jiems mano žodžius, nepaisydamas, ar jie klausys, ar neklausys jų.
8Tu, žmogaus sūnau, klausyk, ką tau sakau, nebūk maištininkas kaip jie. Tu valgyk, ką tau duosiu“.
9Aš pažvelgiau ir pamačiau į mane ištiestą ranką. Ranka laikė knygos ritinį.
10Jis išskleidė ritinį prieš mane. Jame buvo prirašyta abiejose pusėse: „Raudos, dejonės ir vargai“.