1Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: karaliaus pievas nušienavus, pradėjus želti vėlyvai žolei, Jis pasiuntė skėrių pulkus.
2Kai jie visiškai nuėdė žolę krašte, aš sakiau: „Viešpatie Dieve, meldžiu, atleisk! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas“.
3Viešpats gailėjosi dėl to. „Taip neįvyks“, – tarė Viešpats.
4Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: Jis bausmei pašaukė ugnies liepsną, ta prarijo didžiąją gelmę ir buvo bepraryjanti kraštą.
5Tada tariau: „Viešpatie Dieve, meldžiu, liaukis! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas“.
6Viešpats gailėjosi dėl to. „Taip irgi neįvyks“, – tarė Viešpats Dievas.
7Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: Viešpats stovėjo ant mūrinės sienos ir laikė rankoje svambalą.
8Viešpats klausė manęs: „Amosai, ką matai?“ Aš atsakiau: „Svambalą“. Tada Viešpats tarė: „Aš dedu svambalą prie tavo tautos, Izraelio namų; daugiau nebepasigailėsiu jų.
9Izaoko aukštumos ir Izraelio šventyklos bus sunaikintos. Aš pakelsiu kardą prieš Jeroboamo namus“.
10Tada Betelio kunigas Amacija pasiuntė Izraelio karaliui Jeroboamui tokią žinią: „Amosas ruošia prieš tave sąmokslą Izraelyje, kraštas nebegali pakelti jo kalbų,
11nes Amosas sako: ‘Jeroboamas mirs nuo kardo, o Izraelis eis į nelaisvę, toli nuo savo krašto’“.
12Po to Amacija tarė Amosui: „Regėtojau, bėk į Judo šalį, valgyk ten duoną ir pranašauk.
13Bet Betelyje daugiau nebepranašauk, nes čia yra karaliaus šventykla ir karališki namai“.
14Amosas atsakė Amacijai: „Aš ne pranašas ir ne pranašo sūnus. Aš esu piemuo ir auginu šilkmedžius.
15Tačiau Viešpats, paėmęs mane nuo bandos, tarė: ‘Eik, pranašauk mano tautai, Izraeliui!’
16Dabar klausyk Viešpaties žodžio. Tu sakai: ‘Nepranašauk prieš Izraelį ir nekalbėk prieš Izaoko namus!’
17Todėl taip sako Viešpats: ‘Tavo žmona paleistuvaus mieste, sūnūs ir dukterys žus nuo kardo, tavo žemę išdalins, o tu pats mirsi pagonių krašte. Izraelis tikrai bus išvarytas į nelaisvę iš savo krašto’“.